Demencijos sindromas. Ką svarbu žinoti?

Tobulėjanti medicina ir slauga suteikia galimybę gyventi ilgiau daugelyje pasaulio šalių. Visuomenei senstant ir daugėjant senyvo amžiaus asmenų, vis dažniau sergama neurodegeneracinėmis ligomis. Taip pat sparčiai daugėja demencijos, žmogaus asmenybę griaunančios ligos, atvejų.

Demencijos paplitimas

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, pasaulyje demencija serga apie 50 milijonų žmonių ir kiekvienais metais diagnozuojama beveik 10 milijonų naujų susirgimų. Prognozuojama, kad 2030 m. sergančių demencija bus netoli 82 mln. Dažniausia jos priežastis yra Alzhaimerio ir kitos galvos kraujagyslių ligos. Demencija yra viena iš 10-ies dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, o 2019 m. Europoje ir Amerikoje ji užėmė 3-iąją vietą. Neproporcingai nukenčia moterys: pasaulyje 65 proc. mirčių nuo Alzheimerio ir kitų demencijos formų sudaro jos.

Kas yra demencija?

PSO apibrėžia, kad demencija – tai lėtinis sindromas, sukeltas įvairių galvos smegenų ligų, kurios sutrikdo atmintį, mąstymą, elgseną ir gebėjimą atlikti kasdienę veiklą. Demencijos sindromas – simptomų kompleksas, kuriam būdingas progresuojantis kasdienę veiklą trikdančių pažintinių funkcijų (suvokimo, vaizduotės, orientacijos, gebėjimo skaičiuoti, mokytis, lyginti, vertinti ir pasirinkti, kalbos funkcijų) blogėjimas, trunkantis ilgiau nei 6 mėnesius ir nesusijęs su sąmonės sutrikimu ar netekimu. Demencija taip pat pažeidžia emocijas ir jutimus (klausą, regą, uoslę) bei sutrikdo kitus normalios socialinės elgsenos įgūdžius. Laikui bėgant pažinimo funkcijos tendencingai blogėja, o žmogaus priklausomybė ir neįgalumas didėja.

demencija

Demencijos poveikis

Pasaulyje demencija yra viena iš pagrindinių vyresnio amžiaus žmonių negalios ir priklausomybės priežasčių, tačiau ji nėra neišvengiama senėjimo dalis, kaip mano daugelis. Demencijos simptomai sunkėja pamažu ir jų neįmanoma išgydyti, todėl ši liga turi fizinį, psichologinį, socialinį ir ekonominį poveikį ne tik ja sergantiems asmenims, bet ir globėjams, šeimoms ir visuomenei. Demencija sergančių pacientų slauga reikalauja daug žinių ir kantrybės, o pagalbos poreikis priklauso nuo ligos stadijos ir vyraujančių simptomų. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje vis dar nesuvokiama demencijos samprata ir nepakanka žinių apie ja sergančių asmenų priežiūrą. Dėl susiformavusių stereotipų, kad sergantiems demencija niekuo negalima padėti, atsiranda stigmatizacija, diagnostikos ir tikslingos priežiūros kliūčių. Todėl svarbu pabrėžti, kad apie šią degeneracinę smegenų ligą būtina žinoti ne tik specialistams, kurie teikia pagalbą demencija sergančius asmenis prižiūrinčiai šeimai, bet ir sergančiųjų šeimoms ir artimiesiems.

Demencijos rizikos veiksniai

Svarbiausias demencijos sindromo išsivystymo veiksnys yra amžius. Nuo 65 iki 85 metų susirgimų skaičius kas penkeri metai išauga dvigubai. Pastebėta, kad svarbus tiek kraujagyslinės, tiek Alzheimerio ligos demencijos rizikos veiksnys yra depresija. Kitiems veiksniams priskiriama:

  • moteriška lytis;
  • šeiminė anamnezė;
  • Dauno sindromas;
  • galvos traumos;
  • širdies ligos, aukštas kraujo spaudimas;
  • cholesterolis;
  • nutukimas / nepakankamas fizinis krūvis;
  • intoksikacija aliuminiu;
  • cukrinis diabetas;
  • nevisavertė mityba / vitaminų trūkumas.
demencijos rizikos veiksniai

Demencijos diagnostika

Demencija nustatoma klinikiniais tyrimais ir pažintinių funkcijų testais. Yra įvairiausių testų, kuriais vertinama pažintinių funkcijų būklė. Diagnostikos tikslais dažniausiai naudojami: protinės būklės mini tyrimas (angl. „Mini-mental state examination“, MMSE), laikrodžio piešimo užduotis ir penkių žodžių testas. Taip pat vertinama, ar nėra neurologinių sutrikimų. Alzheimeriui diagnozuoti svarbu išanalizuoti ligos vaizdą, pradžią ir eigą ir įvertinti, ar nesergama kitomis kraujotakos sistemos ligomis, kurios gali sukelti kraujagyslinę demenciją. Galvos smegenų neurovizualiniai tyrimai (kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, kraujo tyrimai) dažniausiai atliekami norint paneigti kitas būkles ar ligas.

Demencijos pasireiškimas

Demencija sergantys asmenys nuo simptomų atsiradimo vidutiniškai išgyvena apie 7–12 metų, bet diagnozė įprastai nustatoma palyginti vėlyvoje ligos stadijoje. Demencijos eiga progresuojanti, o progresavimo greitis – individualus. Pagrindiniai jos simptomai skirstomi pagal stadijas, tačiau svarbu paminėti, kad nėra dviejų žmonių, patiriančių vienodus simptomus.

demencijos pasireiškimas

Ankstyva stadija

  • Silpsta atmintis
  • Skursta žodynas
  • Pasikeičia elgesys ir bendravimas
  • Nuotaikų kaita (neramumas, nemotyvuotas pyktis)
  • Apatija (nesiprausia, nesitvarko)
  • Asmenybės sutrikimas
  • Sunku priimti sprendimus
  • Sutrinka orientacija
  • Be pagalbos gali atlikti daugumą kasdienių veiklų  

Vidurinė stadija

  • Progresuoja ilgalaikės atminties sutrikimai
  • Nesugeba priimti ir išlaikyti naujos informacijos 
  • Sutrinka kalba
  • Nesugeba rašyti ir skaityti, nepažįsta laikrodžio
  • Asmenybės ir elgesio sutrikimai
  • Sumišimas / agresija
  • Sutrinka rega, klausa, uoslė
  • Kartotini judesiai / baimė visko, kas vyksta
  • Sutrinka aplinkos suvokimas
  • Klaidžiojimas / pasimetimas
  • Šalinimo funkcijos sutrikimai
  • Būtina pagalba kasdienėje veikloje  

Vėlyva stadija

  • Sutrikusi motorika / eisena
  • Nėra jokio ryšio ar kontakto
  • Nelaiko šlapimo ir išmatų
  • Prikaustyti prie lovos
  • Visiškai nesugeba atlikti kasdienės veiklos
  • Žmogaus, kaip asmenybės, nėra
  • Reikia nuolatinės priežiūros

Demencijos gydymas ir priežiūra

Šiuo metu nėra galimybės išgydyti demencijos ar pakeisti jos progresavimo eigos. Įvairūs klinikiniai tyrimai analizuoja daugybę naujų gydymo būdų, tačiau veiksmingo silpnaprotystės gydymo metodo nėra. Todėl demencija sergančių asmenų gydymo ir priežiūros esme tampa lėtinti pažintinių funkcijų prastėjimo progresavimą ir palaikyti likusius savirūpos įgūdžius. Tam, kad demencija sergantis asmuo kuo ilgiau išsaugotų ligos nepaveiktus įgūdžius, svarbu neriboti kasdienių funkcijų ir leisti jas atlikti pačiam, net jei tam reikės daugiau laiko ir energijos.

Be to, tokį asmenį slaugantiems globėjams nuolatos kyla bendravimo rūpesčių. Dažnai mėgina įtikinti, įrodyti ar aiškinti sergančiam, kad jis yra neteisus. Tačiau artimiesiems reikia žinoti, kad bet kokie argumentai bus bevaisiai, juk negebėjimas suprasti yra ligos sukeltas poveikis, o ne pikti sergančiojo kėslai. Derėtų prisiminti, kad demencija sergantis asmuo nenustoja būti žmogus, nusipelno pagarbos, išsaugoti orumą ir asmeninę laisvę.

Svarbu neatsisakyti ir pagalbos vaistais, net jei atrodo, kad paciento būklė nesikeičia. Demencijos gydymu vaistais siekiama švelninti požymius ar lėtinti jų progresavimą. Alzheimerio ligos eigai kontroliuoti skiriami vaistai, slopinantys acetilcholino irimą, pavyzdžiui, donepezilis, memantinas, galantaminas. Kraujagyslinei demencijai gydyti dažnai taikomi cerebrovaskuliniai neurometaboliniai vaistai – piracetamas, ginkmedžio lapų ekstraktas, vinpocetinas, o esant susijaudinimui, nerimui, depresijos požymiams rekomenduojamas simptominis gydymas (antidepresantai, neuroleptikai, benzodiazepinai). Derėtų koreguoti kitus lėtinius faktorius: sureguliuoti kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje.

Pagrindiniai demencija sergančių asmenų priežiūros tikslai yra šie:

• ankstyva diagnostika, kad būtų laiku ir tinkamai suteikta priežiūra;

• fizinio aktyvumo, pažinimo funkcijų ir socialinės gerovės optimizavimas;

• gretutinių ligų nustatymas ir gydymas;

• sudėtingų elgesio ir psichologinių simptomų nustatymas ir gydymas;

• reikiamos informacijos ir ilgalaikės paramos globėjams teikimas.

demencijos gydymas ir priežiūra